Sistema - tai visuma funkcijų, kurios veikia harmoningai arba tuo pačiu tikslu ir kurios gali būti idealios arba tikros. Pagal savo prigimtį sistema turi taisykles ar normas, kurios reguliuoja jos veikimą ir todėl gali būti suprantamos, išmoktos ir mokomos. Todėl, jei mes kalbame apie sistemas, galime kreiptis į tokius pat skirtingus klausimus kaip erdvėlaivio veikimas ar kalbos logika.

Bet kuri sistema yra daugiau ar mažiau sudėtinga, tačiau jos savybės ir veikimas turi būti aiškiai suderinti. Apskritai, sistemos elementai ar moduliai sąveikauja ir sąveikauja tarpusavyje. Kartais sistemoje yra posistemių. Šis reiškinys būdingas biologinėms sistemoms, kuriose įvairus posistemių (ląstelių) lygis sukuria didesnę sistemą (gyvą organizmą). Tas pats pasakytina ir apie ekologiją, kai skirtingos mažesnės sistemos (pudra, podirvis) susideda iš organizuotų sistemų dideliu mastu, pavyzdžiui, visos ekosistemos.

Taigi, klasifikuojant sistemas, būtų išskiriami tie konceptualūs ar idealai, kurie gali būti, pavyzdžiui, matematika, formali logika ar muzikinė notacija, ir realieji, tokie kaip gyva būtybė, žemė ar kalba. Pastarosios, tikrosios sistemos, gali būti atviros, uždarytos ar izoliuotos. Atvirose sistemose patikrinama puiki sąveika su aplinka, kaip aprašyta gyvosioms būtybėms. Kita vertus, uždaros sistemos turi judesius ir sąveiką tik jose, be galimybės keistis išoriniais veiksniais.

Yra daugybė sistemų ir pavyzdžių, tokių kaip politinės sistemos (be kita ko, demokratinė, monarchinė, teokratinė sistema), technologinės sistemos (automobilio ar kompiuterio veikimo sistema), finansinės sistemos (operacijų ir rinkos sistemos), biologinė (tokia kaip gyvos būtybės nervų sistema), teisinė (įstatymų, dekretų ir kitų teisinių priemonių tvarka), geometrinė (įprastiniais ir netradiciniais modeliais), sveikata (viešoji, privačioji ir socialinė apsaugos tvarka) ir daugybė kitų pavyzdžių, susijusių su kiekvienu kasdienio gyvenimo įsakymu.

Jei sistemą turi organizacija, kuri privalo kontroliuoti jos vystymąsi, kai aplinkos trikdžiai neviršija tam tikro lygio, ji vadinama „autopoetine sistema“. Gyvos būtybės yra laikomos autopoezės sistemų paradigma, atsižvelgiant į jų sugebėjimą pasigaminti save palikuonių rėmuose. Vis dėlto kai kurie tyrinėtojai siūlo visuomenę laikyti skirtingos kategorijos tikromis gyvomis būtybėmis, todėl tas pačias idėjas būtų galima pritaikyti ir žmonių grupes laikyti autopoetinėmis sistemomis. Tai yra atšiaurių akademinių diskusijų tema, kuriai dar nepavyko rasti įtikinamų sprendimų. Šiuo metu pavyzdys yra visiškas sistemų pritaikomumo įvairių sričių aprašyme įrodymas, net ir bendrame lygyje bei su vienijančia teorija.

Tiesą sakant, bendrų įstatymų, skirtų suprasti sistemų elgesį, paieška yra sistemų teorija. Savo ruožtu, Chaoso teorija yra matematikos ir fizikos šaka, tirianti nenuspėjamą tam tikro tipo sistemos elgesį, kuris gali būti nestabilus, stabilus ar chaotiškas. Tipiška šios teorijos samprata yra entropija, tirianti natūralų sistemų polinkį prarasti tvarką. Šį principą grynoji fizika jau pritaikė termodinamikai ir, verta pasakyti, šiandien tai yra vienas įdomiausių įrankių, kad sistemų koncepcija būtų suderinama ir pritaikyta pačioms įvairiausioms tvarkoms.