Sterilizacijos apibrėžimas
Sterilizacija, kuria siekiama išnaikinti mikroorganizmus, vykdoma siekiant paruošti paviršius, instrumentus ir net kūno vietas įvairioms procedūroms ar chirurginiams veiksmams. Jos tikslas yra užkirsti kelią mikrobams kolonizuoti audinius, sukeliančius infekcijas.
Anksčiau didelė dalis pacientų, kuriems buvo atlikta operacija ar kurie buvo sužeisti, mirė nuo infekcijų, šiandien ši rizika buvo sumažinta dėl sterilizacijos procedūrų.
Mikrobusai iš teritorijų, paviršių, medicininių baldų, įrangos ir prietaisų naikinami paprastai chemiškai, naudojant dezinfekavimo priemones, taip pat fizinėmis priemonėmis, tokiomis kaip šiluma ir dujos, pastarosioms naudoti naudojama įranga, vadinama autoklavu. Šie procesai vykdomi remiantis standartizuotais protokolais, kurie garantuoja jo kokybę.
Kūno paviršiaus sterilizavimas atliekamas chemiškai, prieš operaciją ar procedūrą turi būti pašalinami mikrobai, vadinami antisepsiu . Išnaikinus mikroorganizmus, būtina palaikyti higienos sąlygas, vengiant užteršimo., pastarasis yra asepsis .
Oda ir gleivinės yra paviršiai, kuriuos kolonizuoja daugybė įvairiausių mikrobų, sudarančių įprastą florą. Kai įėjimo į organizmo vidų durys yra šios, mikrobai kolonizuoja audinius, kurie neturi mechanizmų apsisaugoti nuo jų, taip sukeldami infekcinius procesus. Tai labai būdinga pagrindinėms ant odos randamoms bakterijoms, žinomoms kaip Staphylococcus ( Staphylococcus aureus ), kai įvyksta pjovimo žaizda arba pro odą yra įėjimo durys (kaip pacientams, kuriems yra venų ar narkomanams, kurie naudoja švirkštus) šis mikroorganizmas gali patekti į kūno vidų ir kolonizuoti kaulus, sąnarius ir vidaus organus, sukeldamas rimtas infekcijas, kurios kai kuriais atvejais gali būti mirtinos.
Kita bakterijų, galinčių sukelti infekcijas, grupė gali patekti į audinius, kai tokiose vietose kaip operacinės, įranga ar chirurginiai instrumentai užteršiami nesėkmės sterilizacijos procese, kurį sukelia vadinamosios stacionarinės infekcijos, kuriose ypatinga mikroorganizmai, tokie kaip Pseudomonas, Proteus, Klebsiella ir Enterobacteriaceae, pasižymi dviem ypatybėmis, kurioms reikia skirti daug dėmesio, tokiomis kaip didelis atsparumas daugybei antibiotikų ir didelis mirštamumas, ypač kai infekcija serga senyvo amžiaus, maži vaikai, chroniškai sergantys ir pacientų, kurių imunitetas silpnas.
Vienas iš veiksnių, susijusių su atsparumo bakterijoms vystymuisi, buvo piktnaudžiavimas antibiotikais ir netinkamas jų vartojimas - aspektas, kurį verta giliai apmąstyti ir pakeisti gydytojų bei pacientų elgesį.