Psichomotriciškumo apibrėžimas
Profesionalas, atsakingas už šios užduoties vykdymą, paskiriamas psichomotricisto terminu, o paskui, naudodamasis ištekliais, gautais iš ankstesnio ir atitinkamo dalyko tyrimo, jis ištirs ir išmatuos dalykus, susijusius su minėtomis temomis. Tuo tarpu gali būti, kad jis bendrauja su absoliučiai sveikais žmonėmis arba su tais, kurie kenčia nuo tam tikro tipo sutrikimų, tokių kaip judumas, abiem atvejais atitinkamai pagal švietimo, perkvalifikavimo ar terapinį lygį.
Psichomotriciškumą daugiausia skatina tvirtas įsitikinimas, kad psichomotorinius sutrikimus galėjo sukelti tam tikros rūšies emocinės, ryšių ar bendravimo problemos, kurias patyrė nuo jų kenčiantis asmuo aplinkoje, kurioje jie veikia.
Psichomotriciškumas darbe, kurį jis atlieka specialiai su vaikais, sieks žaidimų, kad padėtų jiems efektyviai pažinti ir motoriškai. Tam reikės specialiai įjungtos ir kondicionuojamos vietos tokiems efektams, vadinamos psichomotorine auditorija, kurioje vaikas gali būti tas pats, nereikia daug rūpintis, kad būtų išvengta sunaikinimo, kaip tai gali nutikti jų namuose ir vėliau, kuriant laisvas žaidimas vienas arba su savo bendraamžiais, nebijant pavojaus, gali būti tas pats, pažinti save, apsiginti už save, patirti tam tikrose situacijose, parodyti save ir visa tai aiškiai prieš psichomotriciko, kuris per skirtingi jų veiksmai, tokie kaip simbolizavimas, konstrukcijos ar žaidimai, galės įvertinti ir nustatyti, ar gali kilti vaiko konfliktų su bet kuriuo iš aukščiau paminėtų aspektų, ir, kita vertus, užtikrinti, kad vaikas galėtų savarankiškai valdyti savo veiksmus.
