Daugelis sąvokų yra dvigubos, kalbinės ir techninės. Tai nutinka su žyma „klaidos riba“.

Kasdienine prasme

Jei kas nors sako, kad projekte nėra „jokios klaidos ribos“, jis nurodo, kad dėl kokių nors priežasčių negali padaryti klaidos. Priešingai, jei jis sako, kad „turi nedidelę klaidų ribą“, jis praneša, kad galima klaida neturi rimtų padarinių. Turime nepamiršti, kad paraštės reikšmė priklauso nuo kalbos, kuria ji vartojama, konteksto.

Statistikoje

Statistika yra matematinė priemonė, leidžianti nustatyti bet kurios srities apimtį. Su juo galima sužinoti konkrečių duomenų apie kitokio pobūdžio aspektus, tokius kaip demografija, balsavimo tendencijos, ligos ir ilgas etcetera. Svarbus statistinių tyrimų faktas yra imties klaidų lygio ar paklaidos lygio nustatymas.

Trumpai tariant, didžiausia įmanoma paklaida, palyginti su skaitmeniniais duomenimis

Šia prasme yra dviejų tipų paklaidos ribos: absoliuti ir santykinė. Pirmasis nurodo tikslų kažko matavimą. Tokiu būdu, jei objektas iš tikrųjų yra 15 cm, bet kai mes jį išmatuojame, mes padarome klaidą ir nustatome, kad jo matmuo yra 14, 9 cm, absoliuti paklaidos riba bus 0, 1 cm (tai reiškia, kad daikto objekto realus matavimas turi būti atimtas iš iš jo padarytas matavimas).

Santykinė paklaida nustatoma taip: absoliuti vertė dalijama iš faktinės vertės. Tęsdami ankstesnį pavyzdį, absoliuti vertė yra 0, 1 cm, o tikroji vertė yra 15 cm, taigi santykinė paklaida bus tokia: 0, 1: 15, kuri yra lygi 0, 00666 cm.

Statistinė paklaida sociologinių tyrimų metu

Šis skaičiavimo būdas plačiai naudojamas rengiant apklausas, kurių metu išmatuojama piliečių nuomonė apie kai kuriuos realybės aspektus, pavyzdžiui, vertinant kandidatą ar pateikiant politinį pasiūlymą. Nors statistika yra neutrali ir objektyvi priemonė, praktiškai jos teikiama informacija ne visada atitinka faktų tikrovę.

Tokiu būdu galima užduoti šį klausimą: kodėl statistiniai sociologinio tipo matavimai daro tiek daug klaidų? Į šį klausimą galima atsakyti dviem būdais:

1) kai kurie statistiniai duomenys buvo „paruošti“, todėl galutiniai jų rezultatai nepakankamai atspindi tai, ką jie ketina įvertinti ir

2) respondentai ne visada sako tiesą, todėl jų atsakymai neleidžia žinoti problemos realumo.

Nuotraukos: „Fotolia“ - get4net - euroneuro