Induktyvaus pagrindimo apibrėžimas
XVII amžiaus mokslas rėmėsi induktyviais samprotavimais
Moksliniu požiūriu indukciniai samprotavimai vystėsi nuo XVII a., Pasitelkus filosofą Pranciškų Baconą. Šis filosofas manė, kad bendrąsias išvadas galima padaryti lentelėse, kuriose sistemingai ir tvarkingai renkami duomenys apie tai, kas tiriama.
Metodas arba indukcinis pagrindimas
Paprastai sakoma, kad ši samprotavimo forma pereina nuo konkretaus prie bendro. Taigi iš kai kurių konkrečių atvejų tarp jų pastebimas tam tikras dėsningumas ir būtent ši logika leidžia daryti bendrą išvadą. Kitaip tariant, detaliai stebimi konkretūs faktai ir vėliau siūlomas įstatymas, paaiškinantis tokių faktų reguliarumą.
Įvado kritika
Indukcija sukuria bendruosius dėsnius stebint tikrus įvykius. Todėl tai gali būti melagingas apibendrinimas. Taigi indukcinio metodo išvados ar dėsniai yra tikėtini ir galioja tik tol, kol nėra atvejo, kuris prieštarautų apibendrinimui. Induktyvizmas buvo kritikuojamas kaip pagrįsta samprotavimo strategija, nes jis pateikia daugybę spragų.
Galėtume kelti tam tikrą kritiką, atskleidžiančią induktyvaus samprotavimo silpnumą
1) Jei kalbama apie eksperimentus iš konkrečių atvejų, galime savęs paklausti, kiek atvejų turėtų būti eksperimento dalis, keli, tūkstančiai ar milijonai,
2) Jei indukcinė analizė pagrįsta faktų stebėjimu, neturime pamiršti, kad juslės gali mus apgauti,
3) Nieko negalima griežtai pastebėti, jei protiškai tai prasideda ne nuo ankstesnės aiškinamosios teorijos, leidžiančios stebėti tikrovę, taigi grynas stebėjimas neegzistuoja ir, kadangi jo nėra, nėra pagrįsta, kad tai yra esminis elementas tyrimas.
Nuotrauka: Fotolia - Neyro