Menas skirtingomis jo apraiškomis išreiškia idėjas ir jausmus. Menininkai yra integruoti į kažkokią kūrybinę tendenciją ar tendenciją. Hiperrealizmas yra meninė tendencija, atkurianti kažką taip, tarsi tai būtų tikras tikrovės atspindys. Ši išraiškos forma būdinga tapybai ir skulptūrai bei, kiek mažiau, literatūrai.

„Fotografinis“ stilius

Septintajame dešimtmetyje abstrakčios ir konceptualios tapybos tendencijos pradėjo prarasti reikšmę hiperrealistinio stiliaus atsiradimui tapytojams, pavyzdžiui, Chuckui Closeui, Antonio Lópezui, Don-Eddy'iui ar Richardui Estesui.

Skulptūroje išsiskiria hiperrealistiniai kūrėjai, tokie kaip Ronas Mueckas. Daugelis šios tendencijos menininkų dirba iš fotografijų ir savo darbuose ištikimai atkuria objektus ir vaizdus iš kasdienio gyvenimo, tokius kaip gatvės, kavinės, automobiliai ar žmogaus kūno portretai.

Todėl tai nėra pastebėtos tikrovės aiškinimas, o absoliučiai ištikimas atgaminimas. Ši meninė tendencija siekia tobulinti įvaizdį.

Kai kurie kritikai mano, kad šis kūrybinis požiūris yra šiek tiek nenaudingas, nes nuotraukos jau išreiškia tikrovę tokią, kokia ji yra, todėl hiperrealistinis paveikslas yra nereikalingas pasiūlymas.

Meno istorijos požiūriu hiperrealistinis stilius grįžta prie tapybos ir skulptūros ištakų, nes abiejose disciplinose buvo stengiamasi palikti pasaulio liudijimą, nes jis pasireiškia mūsų akims.

Kūrėjai, sudarantys šį judesį, neketina atkurti vaizdų, lyg tai būtų paprastos nuotraukos, o verčiau išreikšti sielą to, ką jie stebi. Galima tvirtinti, kad šios srovės tikslas yra peržengti paprastą tikrovės atkūrimą. Meno pasaulyje vartojamos trys susijusios sąvokos: realizmas, hiperrealizmas ir fotorealizmas.

Kai menininkas gilinasi į tai, kas yra žemiau tikrovės, jo vizija yra siurrealistinė.

Hiperrealumas

Hiperrealizmas yra meninė tendencija, o hiperrealumas yra būdas bendrauti ar išreikšti ką nors iš perspektyvos, viršijančios pačią tikrovę.

Kai kurie hiperrealybės pavyzdžiai būtų asmeniniai santykiai per internetą, žaidimai, kuriuose neišskiriama grožinė literatūra ir tikrovė, arba suaugusiųjų filmai.

Visais šiais atvejais yra deformuota ar perdėta tikrovė. Kitaip tariant, visa tai pasireiškimas sukuria jau egzistuojančio modeliavimą.

Jei pažiūrėtume į pornografijos pasaulį kaip pavyzdį, pateikti vaizdai neatitinka tikrojo sekso, o yra dirbtinis autentiško seksualumo poilsis.

Nuotrauka: „Fotolia“ - „Nomad_Soul“