Hermeneutikos apibrėžimas
Menas aiškinti tekstus
Jei galvojame apie tam tikrus antikos laikų filosofinius tekstus ar šventus raštus, kyla problema: kaip juos reikėtų aiškinti. Trumpai tariant, yra du būdai suprasti hermeneutiką kaip discipliną, aiškinančią tekstą:
1) pažodinis aiškinimas, pagrįstas žodžių ir jų reikšmės analize bei
2) doktrininis aiškinimas, tai yra, atsižvelgiant į pasaulėžiūrą (pavyzdžiui, krikščionybę) analizuojamas teksto turinys.
Kai kurie mokslininkai mano, kad aiškinimo menas turėtų būti grindžiamas išankstinėmis duomenų (istorinių, geografinių, kalbinių ir kt.) Žiniomis. Tik žinant duomenis, galima suprasti, kokia yra tikroji jų reikšmė duotame tekste.
Hermeneutinė analizė leidžia geriau pažinti autoriaus kūrinį, nei pats autorius apie jį žino. Šia prasme tai įmanoma todėl, kad hermeneutika kaip žinių technika prasideda nuo elemento, kurio trūksta kūrinio autoriui, istorinės sąmonės (istorinė sąmonė egzistuoja tik tuo atveju, jei praėjo pakankamai laiko ką nors suprasti ir teksto autoriui) jis gyvena pasinėręs į savo laiką ir jam trūksta perspektyvos.)
Hermeneutika ir dvasios mokslai
Mokslus galima suskirstyti į du didelius blokus:
1) gamtos mokslai, tokie kaip biologija ar geologija, ir
2) Dvasios mokslai, tokie kaip teologija, sociologija, istorija ar antropologija. Dvasios mokslai turi aiškumo išskirtinumą, nes nepateikia paprastų duomenų, nes juos aiškinti reikia kažko daugiau. O metodas teisingai interpretuoti šio tipo mokslą yra hermeneutinis metodas.
Hermeneutinis metodas prasideda nuo šių patalpų
1) žmogus objektyviai neanalizuoja tikrovės, bet ją interpretuoja,
2) nėra galutinės tiesos, nes tiesa yra kintanti samprata ir priklausoma nuo istorinių ar kitų aplinkybių ir
3) egzistuoja nuolatinė sąveika tarp konkrečių tyrimo duomenų ir visumos (pagalvokite apie Biblijos ištrauką, kuri suprantama tik iš pasaulinės krikščioniškos perspektyvos).
Nuotraukos: „iStock“ - Steve'as Debenportas / „gldburger“
