Apse apibrėžimas
Pirmieji krikščionybės religiniai pastatai yra įkvėpti klasikinių konstrukcijų, tokių kaip graikų ir romėnų, kurios šventyklos interjeras atsivėrė į ilgą koridorių, kurio gale buvo karaliaus dievo statula tuose namuose. Vėlyvosios Romos imperijos bažnyčios ir krikščionių bazilikos bei pirmasis viduramžių etapas laikėsi šios vietos, kuri galėjo skirtis pagal dydį, tačiau koridoriaus gale visada turėjo pagrindinę sekciją, kurioje buvo altorius. Tada šis skyrius yra žinomas kaip apse. Dažniausiai pasitaikanti krikščionių bažnyčių apses forma buvo puslankis, tipiškas romaniško stiliaus dizainas. Tačiau laikui bėgant ir plėtojant kitus meninius architektūros stilius, šis formatas galėjo skirtis kvadrato, stačiakampio, daugiakampio formos ir kt.
Kita tipinė arba tradicinė apse savybė yra tai, kad ji paprastai palaiko kupolo formą, kuri sukelia didesnio ryšio su Dievu ir Jėzumi jausmą. Įprastą pusapvalės apzės formą galima pamatyti tiek iš vidaus, tiek iš išorės, nes ji išsiskiria kaip konstrukcijos dalis po bažnyčios nava (centrine dalimi ar koridoriumi). Iš išorės matosi jo išgaubta pusė. Kartais apse gali būti pridedamos apses, kurios taip pat yra mažos skliautinės ir pusapvalės erdvės, kurias galima lieti su pagrindine apse. Šie absidiolai gali atlikti estetines funkcijas, taip pat būti praktiški ir turėti konkretų tikslą.
