Žolė yra pavadinimas, suteiktas žemės plotui, kuriam būdinga gausi žolė. Šios ekosistemos, kuriose auga vaistažolės, kurios auga laukinėje gamtoje, gali būti natūralios arba būti žmonių sukurtos auginimo galvijams, karvių, avių auginimui pasekmė arba turinčios poilsiui ar sportui motyvacijos.

Žolynų klasės

Didžiąją mūsų planetos dalį užima pievos, kurios gali turėti įvairių savybių, ir tai leido suskirstyti į šiuos pievų tipus: girios, pampos, stepės, savanos, lygumos.

Pievose ir stepėse yra įvairi augalija, o klimatas pasižymi labai šaltuoju metų laiku ir dar vienu ypač šiltu.

O lakštas pievas derina su kai kuriomis medžių rūšimis. Vyrauja sausumas, būdamas pusiaukelėje tarp dykumos ir džiunglių. Jie vyrauja atogrąžų vietose.

Dirvožemio savybės ir klimatas daro įtaką jo raidai

Šių ekosistemų vystymasis yra glaudžiai susijęs su vyraujančia klimato situacija ir dirvožemio ypatumais. Nors pievos yra žemės, kuriose gausu vandens, jos yra pajėgios gyventi lietaus ir šalto oro metu.

Žolynai gyvulininkystei ir poilsiui

Dirbamos ganyklos yra tos, kurias žmogus kuria įvairiais motyvais. Pieva yra tobula vieta, kur galvijai auginami ir šeriami. Jis apibūdinamas kaip lygus reljefas su labai mažu reljefu. Tai būdinga drėgnoms ir ne tokioms vėsioms vietoms, kuriose sausros praktiškai nėra. Gyvulininkystė daugiausia vykdoma juose, todėl žemė paprastai tręšiama ir keičiama, kad ji visada atitiktų savo paskirtį.

Savo ruožtu ganykla yra dar viena žmogaus modifikuotų pievų rūšis, skirta gyvuliams auginti ir malkoms gaminti.

Žolė yra viena populiariausių pievų, naudojama dekoratyviniais tikslais soduose ir aikštėse, taip pat kai kuriose erdvėse plėtoti sportinę veiklą, pavyzdžiui, regbį ir futbolą.

Nuotraukos: „iStock“ - Vesna Andjic / Rike_