Toliau pateiktas terminas, kuris mus domina, iš pradžių nepriklauso mūsų kalbai, tačiau tai yra tinkamas terminas anglų kalbai, tačiau vartojant tai sugebėjo įsitvirtinti mūsų kalboje. Iš esmės tai kilo iš angliško veiksmažodžio „ performats“, kuris ispanų kalba reiškia „vaidinimas“.

Spektaklį sudaro meninis pasirodymas, kurio pagrindiniai išskirtiniai bruožai yra, viena vertus, improvizacija, dominuojanti meniniame vaizdavime, ir, kita vertus, jai skiriamas akcentas estetiniu klausimu, tai yra, spektakliuose, tiek veiksme, tiek įvaizdis eina koja kojon ir yra tas pats intensyvumas, kai abu yra veržlūs.

Dėl šių dviejų vertybių spektakliai dažnai pabunda tuos, kurie juos vertina, kelia daug nuostabos.

Reikėtų pažymėti, kad šio tipo kultūrinės meninės manifestacijos ištakos yra praeities šimtmečio pradžioje avangardo, kurį pasiūlė futurizmą skleidę judėjimai.

T.y., šios tendencijos atstovai norėdami parodyti mums, kad yra ir kitų būdų išreikšti save, pradėjo naudoti gana neįprastas ir naujas formas, taigi būtent per tam tikrus inscenizacijas, akrobatiką, tapybos pavyzdžius, be kita ko, jie paskleidė savo pranešimus, aiškiai sulaužydama šiuo klausimu nustatytą dalykų tvarką.

Taip pat tais atvejais, kai spektakliui būdingas nusistovėjusių standartų laužymas, atsižvelgiant į tai, kad įprasta, kad jie atliekami netradicinėse vietose ir neturintys griežto ryšio su menu, pavyzdžiui, vieškelis, prekybos centras, aikštė, tarp daugelio kitų.

Net daug kartų patrauklesnis tampa spektaklio kur ir ne turinys.

Nors šiuo metu praktiškai kasdien randame įvairių meninių apraiškų, kurias galėtume įamžinti spektaklyje, svarbu paminėti, kad kai tai atsirado su didele jėga praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje, nebuvo taip įprasta, kad menininkas arba menininkų grupė demonstruoja savo meną gatvės viduryje. Štai kodėl mes sakome, kad spektaklis tam tikra prasme įpareigojo naują būdą išreikšti meną ir kultūrą, o taip pat ir vertinti tai antrosios pusės žmonėms.