Renesanso filosofijos apibrėžimas
Intelektualinis Renesanso kontekstas
Yra keletas įvykių, leidžiančių renesanso filosofiją kontekstualizuoti. Pirma, humanistinė tendencija skatina klasikinės graikų kultūros atsigavimą (terminas renesansas reiškia būtent naują intelektualinį spindesį, įkvėptą klasikinio Graikijos laikotarpio klasikinių kultūros ir mokslo kūrinių).
Kita vertus, protestantų reformacija suponuoja religinės galios suskaidymą. Kartu nereikėtų pamiršti, kad Naujojo pasaulio atradimas pateikė dar vieną realybės vaizdą ir poreikį priimti naujus iššūkius (pavyzdžiui, navigacijos srityje). Buržuazijos, kaip naujos socialinės klasės, pasirodymas taip pat atspindėjo kultūrinių požiūrių atnaujinimą. Ir visa tai lydėjo nauja technologinė priemonė - spaustuvė.
Pagrindiniai Renesanso filosofijos bruožai
Grįžimas prie klasikos Renesanse pateikia du aspektus: šimtmečius pamirštų tekstų vertimą ir graikų mokslo atkūrimą (ypač Archimedo, Pitagoro ir Euklido įnašus). Šis klasikinio pasaulio atgimimas peržengė susidomėjimą kultūra ir mokslu, nes renesanso filosofai, priešingai nei viduramžių teocentrizmas, centrine ašimi bando sukurti žmogiškąją tvarką kaip pagrindinę ašį (antropocentrizmas).
Renesanso filosofai ir humanistai supranta, kad žmogus yra geras iš prigimties, vizija, prieštaraujanti krikščionybės pradinei nuodėmės idėjai
Dievo figūra nebėra laikoma visos tikrovės ašimi, tačiau atsiranda naujų požiūrių. Šia prasme Giordano Bruno gynė panteizmą, pagrįstą visatos begalybe, ir Nicolás de Cusa išdrįso suabejoti galimybe pažinti Dievo prigimtį.
Heliocentrinis Visatos matymas, kurį gina Kopernikas, ir naujasis Pranciškaus Bacono propaguojamas mokslinis metodas yra du esminiai Renesanso paradigmos klausimai.
Renesanso idealai atvėrė kelią šiuolaikinės eros filosofijai, kurioje žmogaus protas tampa nepriklausomas nuo tikėjimo, o mokslas yra artikuliuotas taip, kaip mes jį suprantame šiandien.
Nuotraukos: „iStock“ - Craigas McCauslandas / „lcodacci“
