Psichogenetikos apibrėžimas
Psichogenetinė teorija yra aiškinamasis modelis, kuriuo nustatomi individo vystomųjų evoliucijos procesų proto (žmogaus psichika) ir kilmės (genezės) ryšiai. Šią teoriją nuo šeštojo dešimtmečio sukūrė šveicarų psichologas Jeanas Piagetas. Jos pagrindinis tyrimo objektas yra žmogaus pažinimas ir jo įstatymai, o ypatingai - mąstymas, susijęs su vaikyste. Puikus Piaget pasiekimas buvo parodyti, kad vaikas turi savitą mąstymo būdą ir turi savo psichines schemas ar įstatymus. Piaget tyrimai padarė didelę įtaką mokymosi mokykloje sričiai.
Bendrieji psichogenetikos principai
Žmogaus žinių ramstis remiasi ryšiu tarp aplinkos ir mokymosi.
Intelektinis vaikų vystymasis priklauso nuo subrendimo jų vystymuisi tiek intelektualiniu, tiek emociniu požiūriu.
Kad intelektas ir emocinis brendimas būtų tinkamas, vaikas turi pasiekti tam tikrą fiziologinį augimą (jo smegenų jungtyse, motoriniuose gebėjimuose, suvokime ir galiausiai visuose biologiniuose aspektuose, kurie veikia jį kaip asmenį).
Žmogaus intelektas vystomas nuolatinio prisitaikymo procese. Pradiniame etape (maždaug iki 2 metų) naujų žinių mokymasis yra imitacinis ir nesąmoningas, o vaikas pasirenka malonų ar saugų požiūrį.
Kitame brendimo etape (nuo 2 metų) vaikas pradeda laisvai judėti, pradeda suvokti jį supantį pasaulį ir visa tai įtraukiant kalbą, kalbą, kuri yra labiau simbolinė nei logiška (šiuo atveju lygmuo vaikas pateikia aiškų egocentrizmą ir pasaulis sukasi aplink jį, kita vertus, vaikas pasireiškia animistine realybės vizija, kad daiktai turėtų savo sielą).
Nuo 3 metų vaikas pereina į skirtingus augimo lygius: žaidžia kaip su emocijomis susietas simbolis, subjektyvus mąstymas, pirmosios loginės psichinės operacijos ir kt.
Psichogenetika ir mokymasis
Anot Piaget, ugdymo metodai turi būti pagrįsti psichogenetikos parametrais. Tokiu būdu vaikas turėtų išmokti naujų žinių tik tada, kai yra pasiekęs tinkamą brandą, kad galėtų tinkamai įsisavinti.
Nuotraukos: „iStock“ - „PeopleImages“ / „futurewalk“