Priebalsio apibrėžimas

Žodis priebalsis lotyniškai reiškia „skambėti kartu“ ir susijęs su mintimi, kad priebalsiai savaime neturi garso, tačiau juos visada turi lydėti viena ar kelios balsės - kitos rūšies raidės. turi prasmę. Ispanų kalba tai įvyksta punktualiau, nes kitose kalbose yra žodžių, kuriems trūksta balsių.

Ispanų kalbos priebalsiai yra šie: B, C, D, F, G, H, J, K, L, M, N, Ñ, P, Q, R, S, T, V, W, X, Y ir Z .

Kiekvienam priebalsiui būdingi skiriamieji bruožai, apibūdinantys jį kaip tokį ir būdingą kiekvienai pasaulio kalbai. Tai yra: artikuliacijos būdas (kriterijus priklauso nuo to, kaip kliudoma oro srovė), artikuliacijos taškas (atsižvelgiant į vietą burnos trakte, kur atsiranda oro obstrukcija), fonikacijos būdas ( kaip vibruoti balso stygos), VOT (arba „balso pradžios laikas“, tai yra, fonizacijos atidėjimo laikas), oro srovės mechanizmas, ilgis ir artikuliacinė jėga.

Priebalsių tarime yra įvairių rūšių artikuliacija, kuri gali būti: labialinė (bilabialinė, lūpų velarinė, lūpų alveolinė ar labiodentalioji), vainikinė (linguolabialinė, interdentalinė, dantų, alveolinė, viršūninė, laminarinė, postalveolinė, alveolinė) gomurinis, retrofleksinis), nugaros (gomurio, gomurio, gomurio, šlaplės, uvulinės-epiglotalinės), radikaliosios (ryklės, epiglotinės-ryklės, epiglotinės) ir žandikaulio.

Priebalsių ir balsių derinys lemia ispanų kalbą kiekviename žodyje nuo paprasčiausio iki sudėtingiausio, taigi sakinių konstravimas.