Pabrėžtas akcento apibrėžimas
Žodiniame bendravime šis reiškinys lengvai atpažįstamas, nes balso tonu galime išreikšti, ar klausiame, ar šaukiame.
Tačiau rašytine kalba būtina tam tikru būdu bendrauti, kokias žinutes skleidžiame. Taigi pabrėžtiną akcentą sudaro apibūdinimas su tilde ar akcentu, kad mes užduodame klausimą ar išsišiepiame.
Rašybos standartas pabrėžta
Sakinyje „nesuprantu, kodėl to nepaaiškinai“ žodis, nes jis išreiškia priežastingumo idėją. Kita vertus, sakinyje „nesuprantu, kodėl to nepaaiškinai“ žodis „kodėl“ yra atskirtas ir su kirčiu, nes tai yra klausimas. Antrame sakinyje pabrėžiamas pranešimas, kuris nurodomas kirčiuojant žodį. Pabrėžtas akcentas vartojamas tik tokiais žodžiais, kaip ką, kada, kaip, kur, kodėl, kam ar kam - klausti ar sušukti.
Naudojant šiuos kirčiuotus žodžius, galima užduoti tiek tiesioginius, tiek netiesioginius klausimus. Pavyzdžiui, „kaip jūs norite tai padaryti?“ Būtų tiesioginis būdas paklausti ir „pasakyk man, kaip tu nori padaryti“ būtų netiesioginis būdas užduoti to paties tipo klausimus.
Trumpai tariant, visais atvejais, kai pabrėžiamas žodis, būtina jį nurodyti nurodant tildę. Ši kirčiavimo taisyklė leidžia diferencijuoti reikšmes ir palengvina visapusišką teksto skaitymą. Skyrybos ženklai (? Ir ¡) ir pranešimo kontekstas suteikia mums reikalingos informacijos, kad teisingai panaudotume pabrėžtinį stresą.
Negalima painioti su diakritiniu akcentu
Diakritinis akcentas leidžia atskirti tokius žodžius, kaip vis daugiau ir daugiau, aš žinau ir žinau, duodu ir, jei taip, aš ir aš, ir t.t. Jei vartojame žodį tu kaip nuorodą, jis gali turėti diakritinį kirčiavimą, jei tai yra asmeninis įvardis (pasakyk man sau), bet jis netaikomas, jei tai yra būdingas būdvardis (tavo lagaminas nutrūko).
Nuotrauka 2. Maria Starus