Lango apibrėžimas

Žodis „langas“ yra kilęs iš lotyniško „ventus“, reiškiančio vėją, ir reiškia šio architektūrinio prietaiso galimybę tiekti orą į namus ar pastatą. Langas yra anga, skylė ar tuščiavidurė dalis, iškilusi virš žemės ir turinti įvairių formų ir savybių apšvietimui ir vėdinimui, tačiau turinti ir tik estetinę paskirtį.

Langas sudarytas iš kelių dalių: pačios skylės, kuri gali būti kvadratinė arba apvali (skylė), tačiau netgi įgyti kitas neįprastas formas; vertikalės, rėminančios langą; dažnai palangė arba latakas, besiribojantis su langu iš apačios; ir sąrama arba arka, kuri uždaro ją iš viršaus. Apskritai, lango angą dengia stiklas arba tam tikros rūšies skaidrios medžiagos, kurios, nors ir leidžia patekti į apšvietimą bei galimybę jas tikrinti į išorę, apsaugo aplinką nuo šalčio ir karščio, kurį veikia kiekvienas klimatas. Tuo pačiu metu langas paprastai turi uždarymo ar atidarymo mechanizmą, kuris jį padalija į vieną ar kelis lapus, kad jį būtų galima atidaryti iš dalies ar visiškai.

Yra daugybė langų tipų. Sulankstomas, kurio kraštuose yra palaikomi lapai, kurie atsidaro į išorę arba į vidų, arba aukštyn ir žemyn. Stumdomas arba stumdomas, kuris yra tas, kuris leidžia lapams slysti per rėmą, o ne atidaryti į išorę ar vidų. Giljotina yra tokia, kuri atsidaro aukštyn arba žemyn, remiama vertikalių kreipiamųjų. Pakaba, langas, besisukantis aplink ašį rėmo centre. Be kita ko, stacionarus, tas langas, į kurį patenka tik šviesa, bet kurio negalima atidaryti ar uždaryti. Pastaroji dažnai yra tarpinėse ar viršutinėse erdvėse, kur reikalingas apšvietimas, bet ne oras.