Katastrofa yra didelio masto įvykis, kurį lydi niokojančios pasekmės. Katastrofizmo terminas vartojamas dviejuose skirtinguose kontekstuose. Viena vertus, tai yra mokslinė teorija, priklausanti geologijos sričiai, ir, kita vertus, tai asmeninis požiūris.

Katastrofizmo teorija

XIX amžiuje prancūzų mokslininkas Georges Cuvier teigė, kad gamtoje pokyčiai įvyksta dėl tam tikros rūšies katastrofos, nesvarbu, ar tai potvyniai, ledynai, klimato pokyčiai ar kiti pokyčiai.

Šie didelio poveikio gamtos reiškiniai sukelia tokias pasekmes kaip rūšių išnykimas, migracija ir kt. Ši teorija buvo pagrįsta moksliniais pastebėjimais, tokiais kaip fosilijų liekanų palyginimas. Tuo pačiu metu katastrofizmo teorija priešinosi krikščioniškajai vizijai, nes, pasak Biblijos, didžiosios katastrofos įvyksta dėl dieviškojo įsikišimo.

Remdamiesi Cuvier atliktais tyrimais, geologai išanalizavo žemės sluoksnius ir manė, kad katastrofiška tezė buvo neteisinga, nes laikui bėgant įvykę transformacijos procesai buvo progresyvūs ir vienodi. Todėl katastrofizmas ir uniformitarizmas yra dvi priešingos teorijos, bandančios paaiškinti, kaip įvyko geologinės transformacijos.

Kitaip tariant, abi teorijos paaiškina, kokia buvo Žemės istorija.

XX amžiuje buvo sukurta nauja paradigma - neokatrostrofizmas. Ši nauja vizija yra dviejų ankstesniųjų sintezė, nes ji paaiškina žemės evoliuciją iš katastrofiškų reiškinių sąveikos ir vienodo geologinio virsmo proceso.

Fatalistinis požiūris

Jei kas nors mano, kad jam viskas klostysis blogai, arba mano, kad bet kuriuo metu gali įvykti koks nors tragiškas reiškinys, keliantis pavojų žmonijai, galima sakyti, kad šis asmuo yra katastrofa. Šio tipo idėjos neturi racionalaus pagrindo, nes tai yra tiesiog gyvenimo supratimo būdas. Galima sakyti, kad katastrofiškai būdinga fatalizmo ir pesimizmo dozė. Šia prasme vitalistinis ir optimistiškas individas yra katastrofos antitezė.

Galiausiai reikia pažymėti, kad kai kurios religinės grupės ir pseudomokslinės srovės patvirtina, kad daugiau ar mažiau artimiausiu metu įvyks didelių katastrofų, pakeisiančių žmonijos eigą. Apokaliptinės vizijos buvo labai populiarios viduramžiais, ypač per 1348 m. Juodąją mirtį, nes milijonų žmonių mirtis buvo paaiškinta kaip dieviška bausmė, o ne kaip logiška užkrečiamos ligos pasekmė.

Nuotrauka: „Fotolia“ - Jurgen Falchle