Populiaraus meno samprata yra labai plati ir apima skirtingas kūrybines veiklas: literatūrą, muziką, tapybą, kiną, amatus, scenos meną, grafiką ir daugybę įvairių modelių, žanrų ir subžanrų.

Bendrieji populiariojo meno bruožai

Pagrindinis bet kokio populiariojo meno bruožas yra jo orientacija į plačiąją visuomenę. Galima sakyti, kad miestelis yra populiariojo meno veikėjas. Reikia turėti omenyje, kad menas tradiciškai buvo susijęs su socialiniu elitu, taigi ir su mažumų sektoriais, todėl logiška, kad žmonės kūrė savo meninės raiškos formas.

Populiariosios, susijusios su menu, sąvoka reiškia, kad meninė manifestacija bando užmegzti ryšį su dauguma žmonių. Tokiu būdu šis meno būdas yra aiškiai dalyvaujantis, atviras ir paremtas gatve.

Liaudies meno stilius paprastai yra tiesioginis ir prieinamas. Taigi viskas, kas sudėtinga ir mįslinga, tolsta nuo populiariojo dvasios. Tai nereiškia, kad populiarus menas turi žemesnę kategoriją, bet kad jis turi kitokią kalbą ir skirtingą požiūrį. Paimkime aiškinamąjį pavyzdį: klasikinis šokis yra elitinis (jis atliekamas teatruose su tam tikra prabanga ir bilietai paprastai yra brangūs), tačiau liaudies šokį ar folklorą galima šokti aikštėje ir ramioje atmosferoje, toli nuo formalumų. Taigi, šokiai gali būti elitiniai arba populiarūs ir šis skirtumas gali būti pritaikytas bet kuriai meninei raiškai.

Keletas pavyzdžių

Viduramžių ministrai eilėraščius deklamavo miestelių gatvėmis, o jų veikla paprastai nebuvo vykdoma prabangiuose rūmuose.

Jei galvojame apie kiną, aptinkame plačiajai visuomenei skirtus filmus, kuriuose yra skirtos žiūrovo pramogos.

Turguose dažniausiai dirba amatininkai, gaminantys daiktus plačiajai visuomenei.

Didelių miestų gatvėse įprasta rasti graffiti, kurie paprastai pateikia žinią, susijusią su miestelio kultūra.

Poezija yra literatūros žanras, kuris taip pat siūlo du veidus: eilėraščiai pilni simbolių ir kalbos figūrų bei aiškiai populiarūs eilėraščiai (daugelis tradicinių dainų yra įkvėpti šių eilėraščių).

Nepaisant skirtumų tarp to, kas populiaru, o kas ne, kartais abiejų pasireiškimų riba yra neryški. Pavyzdys galėtų būti devynioliktojo amžiaus serijiniai romanai (jie atsirado, kad juos skaitytų plačioji visuomenė, tačiau laikui bėgant įgavo kitą prasmę, tai įrodo Charleso Dikenso ar Viktoro Hugo serijiniai romanai).

Nuotrauka: „iStock“ - Jodi Jacobsonas