Didelė rūšių įvairovė yra problema, sukėlusi biologų ir visos mokslo bendruomenės susidomėjimą. Norint paaiškinti šį sudėtingą reiškinį, buvo sukurtos dvi pamatinės teorijos: fiksizmas ir evoliucija. Trečioji koncepcija - kreacionizmas - yra įkvėpta religinių įsitikinimų, pagal kuriuos rūšis sukūrė Dievas.

Nuo fikcionizmo iki evoliucionizmo

XV amžiuje prieš Kristų filosofas Aristotelis teigė, kad rūšys nekeičiamai išlaikė savo fiziologines ir anatomines savybes. Kitaip tariant, gyvi daiktai bėgant laikui nesikeičia, o jų ypatybės yra nuolatinės arba fiksuotos. Ši vizija buvo išlaikyta iki pat XVII amžiaus su tokiais mokslininkais kaip Cuvier ar Linnaeus.

Vėliau prancūzų gamtininkas Jeanas-Baptiste'as Lamarckas pasiūlė alternatyvią teoriją, transmismą. Remiantis ja, rūšys ilgainiui keičiasi ir tam tikru būdu rūšims taikomas evoliucijos mechanizmas.

Mokslinis fijismo požiūris susijęs su kreacionizmo vizija, nes būtent Dievas sukūrė gyvas rūšis ir jos išsaugo savo esmę ir savybes nepakeičiamas. Fijismo logika rėmėsi Dievo nekintamumo ir tobulumo idėja (Dievo kūriniai būtinai turi būti tobuli, nes priešingai būtų pripažinti, kad tobula būtybė sukuria kažką netobulo ir šis klausimas būtų akivaizdus prieštaravimas).

Remiantis fixistų ir kreacionistų vizija, fosilijos buvo aiškinamos kaip gyvūnų ar augalų liekanos, dingusios po Biblijoje minimo visuotinio potvynio.

Lamarckizmas pamažu pristatė evoliucijos idėją. Taigi, pasak Lamarcko, skirtingos rūšys pasikeitė, kad prisitaikytų prie atitinkamų natūralių buveinių. Šia prasme dabartinės gyvybės formos yra kilusios iš kitų praeities gyvenimo formų. Šie principai kvestionavo fiksizmo tezes, tačiau jie buvo teorinis naujos paradigmos, Charleso Darwino evoliucijos teorijos, pagrindas.

Evoliucijos teorija pažymėjo fiksizmo kaip mokslinės teorijos pabaigą

Darvino rūšims taikomas natūralios atrankos procesas arba įstatymas. Šia prasme gyvūnai transformuojasi arba vystosi, nes palikuoniuose atsiranda skirtingų mutacijų, kurios skatina geresnį prisitaikymą prie aplinkos, ir šias mutacijas paveldi ateinančios kartos (pavyzdžiui, triušis, gimęs su didesniu kailiu, gali geriau apsisaugoti nuo šalta ir šis naujas bruožas perduodamas būsimiems palikuonims, kol galiausiai ją pasirenka pati rūšis.

Nuotrauka: Fotolia - akrogame