Drąsa yra terminas, vartojamas apibūdinti požiūrio ar jausmo tipą, kurį asmuo gali turėti galimo pavojaus ar baimės situacijoje. Tai yra tik stiprybė, kurią žmogus gali sureaguoti didvyriškai ar bebaimis, kai kyla baimė, pavojus, panika. Paprastai drąsos jausmas yra taikomas begaliniam skaičiui skirtingų situacijų ir netgi terminas gali būti vartojamas perkeltine prasme arba metaforiškai kalbant apie situacijas, kuriose nėra realaus pavojaus, bet kuriose asmuo turėtų būti. išdrįsti ką nors padaryti (pavyzdžiui, laikyti egzaminą).

Vieniems drąsa elgiasi drąsiai ir ryžtingai, o kiti mano, kad tai nėra baimė, ir yra tokių, kurie supranta, kad būtent toks elgesys, kai individas jaučia baimę, tačiau neleidžia sau dominuoti ir daro tai, ką mano būtina ir teisinga.

Bet kokiu atveju, kalbėdami apie drąsą, turime reikalų su tam tikru išoriniu elgesiu. Šia prasme verta prisiminti Aristotelio tezę apie šią moralinę savybę: atlikdami drąsius veiksmus mes drąsiname save.

Drąsos aktai

Kad veiksmas būtų laikomas drąsiu, būtina, kad būtų įvykdyta būtina sąlyga: kad poelgis gali būti neigiamas. Jei kas nors atvirai kritikuoja jūsų viršininką už tai, kad jis padarė ne taip, jie yra drąsūs, nes jų kritika greičiausiai turės neigiamų padarinių. Kitaip tariant, drąsos aktas yra susijęs su rizikos veiksniu.

Kita vertus, drąsos aktas turi turėti tam tikrą tikslą, pavyzdžiui, išspręsti asmeninę problemą ar įveikti sunkią situaciją.

Kiekviename drąsiame veiksme yra arba turėtų būti tam tikras pasisekimo tikimybių apskaičiavimas

Jei nežinau, kaip plaukti ir įmečiau į vandenį, kad ką nors išgelbėčiau, nesu drąsus, bet drąsus žmogus, elgiasi neracionaliai, nes savo veiksmais nepadėsiu tam, kuriam gresia pavojus, ir taip pat galų gale paskandinsiu.

Drąsus poelgis gali būti paaiškintas iš Aristotelio vidurio kelio teorijos. Taigi tarp bailumo ir beatodairiškumo yra pusiausvyros drąsos taškas.

Tai reiškia sensaciją ar požiūrį, kurį gali turėti tik žmonės, nes jis reikalauja tam tikro racionalumo situacijose, kuriose gyvūnas paprastai veiktų impulsą ar instinktą. Taigi drąsa suprantama kaip vidinė valios jėga, taip pat sprendimas padaryti ką nors savo ar kitų labui situacijose, kai galite susižeisti ar net prarasti gyvenimą. Drąsa daug kartų yra stadija, kurioje žmogus sugeba įveikti tą situacijos sukeltą baimę, ją įveikti ir atlikti įvairius veiksmus, nepaisant to, kas gali nutikti.

Drąsūs archetipai

Kine ir literatūroje herojai yra tradiciniai archetipai, susiję su šia kokybe. Tokios istorinės figūros kaip Cid Campeador, Juana de Arco, Gerónimo ar Cuauhtémoc yra drąsos, drąsos ir bebaimiškumo pavyzdžiai. Daugeliu atvejų drąsus žmogus tampa nevykėliu, kuris paaukoja savo gyvenimą, o istorija prisimena jį kaip tikrą didvyrį (pavyzdžiui, daugelis krikščionių kankinių paaukojo savo gyvybes dėl savo įsitikinimų, tačiau bažnyčia juos prisimena kaip pavyzdžius).

Drąsa ne visada turi būti susijusi su istorinėmis figūromis, nes kartais nuolankūs žmonės elgiasi kaip tikri didvyriai. Paradigmatiškas atvejis yra Rosa Parks, kukli JAV afroamerikietė, kuri 1955 m. Atsisakė atsisakyti savo vietos autobuse baltajam vyrui; veiksmas, prieštaravęs įstatymams ir už kurį ji buvo įkalinta.

Tai reiškia kilnų jausmą, kuris yra vienas gryniausių žmogaus jausmų, nes reiškia rizikuoti savo gėriu tam tikram tikslui, kuris gali būti ir gali būti ne jis pats, tačiau galiausiai visada bus galima rizika. Drąsa daugeliu atvejų reiškia, kad reikia toleruoti tam tikro tipo skausmą ar kančią, su ja susidurti ir stengtis iš šios konkrečios situacijos pasiekti kuo geresnių rezultatų. Šia prasme darbas ar profesija, kai žmonės gelbsti kitus (vyrus ar gyvūnus), kurie yra sužeisti ar kuriems gresia pavojus, visada reiškia drąsą, nes rizikos situacijos taip pat gali atsisukti prieš save.