Lingvistikos prašymu, „ Diglosia“ nurodo dviejų ar daugiau skirtingų kalbų, kurios vartojamos skirtingai, sambūvį toje pačioje geografinėje vietovėje . Viena iš šių kalbų turi tai, ką mes galime vadinti prestižiniu statusu, nes kalba yra oficialiai vartojama, o kita - panaši į prastesnes socialines situacijas. Jei yra trys ar daugiau kalbų, bus kalbama apie daugiaglossiją ar poliglossiją .

Iš tikrųjų apie diglossiją galima kalbėti tada, kai tautoje yra konkretus valstybinės kalbos ir kitos alternatyvios kalbos vartojimas, kuris bus naudojamas tam tikrose srityse, pavyzdžiui, pirmoji, kuri yra pati oficialiausia, bus naudojama tuose kontekstuose. kuriame vyrauja formalumas ir atstumas, o kitas, alternatyvus ir palyginti mažas, palyginti su pirmuoju, dažniausiai bus naudojamas neoficialiuose kontekstuose.

Reikėtų pažymėti, kad tokioje diglossijos situacijoje, kaip minėta, pasirodyti netinkama ir net juokinga naudoti abu variantus pakaitomis, nes pirmąjį galima oficialiai išmokti akademiniame kontekste, tuo tarpu mažiau formalųjį paprastai įgyjama kaip gimtoji kalba.

Kai kurie klausimai, padedantys dar labiau atskirti dvi kalbas, rodo, kad formali įvairovė turi gramatines kategorijas, kurios atrodo sumažintos arba tiesiogiai išnyksta ne tokiame formaliame variante; Pirmasis turi kultūringą, specializuotą, techninį, standartizuotą leksiką, kaip gramatikos, žodynų, rašybos normų kūrimo, literatūrinio kūno buvimo pasekmę, kita vertus, antrame tokio kultūringo leksiko nėra, jis turi žodyną ir populiariosios ir šeimos aplinkos išraiškos ir nėra standartizacijos, juo labiau literatūrinio palikimo.

Diglossia pavyzdžiai yra prancūzų ir Haičio kreolų Haityje ir vokiečių su šveicarų vokiečių kalba tiksliai Šveicarijoje .