Celibatas yra vartojamas mūsų kalboje, kad apibūdintume tą būseną, kurią asmuo pasirenka savo noru ir kuri reiškia likti vienišam visą likusį gyvenimą ar didelę jo dalį, tai yra, kol jų egzistavimas tęsis, jie tuoktis negalės, Jūs neturėsite nei stabilaus, nei efemeriško partnerio ir neturėsite lytinių santykių su niekuo. Kadangi celibatas, tai, kad vienišas ir nepraktikuoja sekso, eina koja kojon, tai yra, niekada negalima kalbėti apie celibatą, jei asmuo turi lytinių santykių su kuo nors, tai jokiu būdu nebūtų autentiškas celibatas.

Nors celibatas yra valstybė, daugiausia susijusi su katalikų religija, nes būtent kunigus, skelbiančius šį tikėjimą, saisto įstatymas, reglamentuojantis jų doktriną, kad liktų celibatas visą likusį gyvenimą, ir tai akivaizdžiai turėjo įtakos faktui, kad sąvoka daugiausia siejama su religija, taip pat įprasta vartoti terminą, kai siekiama išreikšti, kad individas pasirinko tokią būseną, tačiau buvo sutelktas asmeniniu sprendimu, į kurį religinis klausimas niekaip nesikišo.

Tuo tarpu konkrečiu katalikų kunigų atveju celibatas yra nelygi sąlyga užsisakant save kaip tokius. Jie niekada to negalėtų padaryti, jei yra vedę arba turi meilės santykių su moterimi. Ir, žinoma, tapę kunigais ir tol, kol jie bus, jie nebegalės su niekuo susipainioti. Toks faktas baudžiamas.

Tokia pati situacija perduodama vienuolėms, tai yra, vienuolės taip pat prisiima įsipareigojimą celibatas, kai tik tokios tampa.

Dabar svarbu pabrėžti, kad yra ir kitų religinių įsitikinimų, kurie neįpareigoja jų oficialių atstovų išlikti celibatais, o atvirkščiai, jie leidžia jiems tuo pačiu metu išlaikyti bendrą ir dabartinį gyvenimą bet kokio asmens, kuris neišlaiko oficialių ryšių su bažnyčia, tai yra: tuoktis, turėti lytinių santykių, turėti vaikų, be kita ko.

Pavyzdžiui, kai kuriose religijose tiems, kurie atlieka kunigui prilyginamą vaidmenį, pavyzdžiui, judaizmo rabinai, leidžiama tuoktis, auginti šeimą ir visa tai yra integruota į religinį gyvenimą.