Skiemuo yra kiekvienas iš balso taškų, kuriame žodis yra atskirtas. Akademingesne kalba galėtume pasakyti, kad skiemuo yra kiekvienas fonologinis vienetas, į kurį žodis yra padalintas. Kitas apibrėžimas galėtų būti toks: vienbalsiai žodžiai yra žodžiai, kurių negalima suskirstyti į skiemenis, nes jie turi tik vieną.

Yra žodžiai, susidedantys iš trijų ar daugiau skiemenų (trisiliniai), dviejų (bisiliniai) arba vienas (viengubai). Pastaruoju atveju tai yra žodžiai vienu balsu, pavyzdžiui, du, tūkstantis, druska, saulė, skystis, de, nuodėmė ar por. Dauguma monosilutinių plokščių yra trumpos, tačiau ne visada taip yra (pavyzdžiui, frgia ir guieis yra monosilutiniai ir kiekvienoje yra šešios raidės). Kita vertus, yra labai trumpų žodžių, kurie turi kelis skiemenis (pavyzdžiui, aš girdėjau, yra trisilgami).

Akcentavimas vienalyčiuose ir keletas aiškinamųjų pavyzdžių

Daugeliu atvejų šie žodžiai neturi kirčio. Tačiau ši bendroji taisyklė turi keletą išimčių. Išimties kriterijus yra toks: žodis, sudarantis monosilitavimą, turi daugiau nei vieną reikšmę. Tokiu būdu, norint atskirti vieną žodį nuo kito, vienas turi akcentą, o kitas - ne.

Monikacijinis „de“, vartojamas kaip teiginys, neturi kirčio, ​​tačiau turi akcentą, kai reikia pasakyti veiksmažodį duoti (pavyzdžiui, „žiedas priklauso mano pusbroliui“ ir „laukiu, kol jis man jį duos“).

Jei „“ yra straipsnis, jis rašomas be akcento, bet ne tuo atveju, jei tai yra asmeninis įvardis („draugas yra malonus“ ir „noriu, kad jis būtų jam“).

Kai „daugiau“ yra junginys, jis neakcentuojamas („aš tai žinojau, bet man neįdomu“). Kita vertus, jei tai prieveiksmis, jis turi akcentą („mano dviratis yra greičiausias“).

Kai „aš žinau“ yra įvardis, jis neturi kirčiuotės, tačiau reikia veiksmažodžio žinoti („aš tau šį rytą sakiau“ ir „aš nežinau“).

Monosilginamojo „taip“ atveju jis turi akcentą, kai yra teigiamas prieveiksmis („taip, man patinka idėja“) ir jo neima, kai yra jungtukas („jei šalta, neišeisiu iš namų“).

Arbata arba arbatos binomasis apibūdina šiuos kriterijus: jei tai asmeninis įvardis, jis nėra pabrėžiamas, tačiau turi akcentą, jei jis nurodo arbatos užpilą.

Interjekcijos ir onomatopoezija paprastai būna vienalytės

Tarptaškiniai žodžiai ir onomatopoezija yra žodžiai, kurių funkcija yra mėgdžioti garsą ar tam tikras emocijas. Tarp monosillabinių tariamųjų žodžių galime paminėti: eh !, ay!, Oh! ar ne? Kai kurios onomatopoezijos, turinčios vieną skiemenį, būtų šios: sudužimas (gurkšnis), trenksmas (smūgis) arba trankymas (skambutis).

Posakis „kalbėk su monosilitais“

Sakoma, kad kažkas kalba monosilitais, kai jų atsakymai yra labai trumpi ir glaustai, paprasčiausiai „taip“, „ne“, „kuponas“ arba „gerai“. Paprastai ši frazė naudojama neigiama prasme, nes kas tokiu būdu bendrauja, reiškia, kad nesidomi pokalbiu.

Nuotraukos: „Fotolia“ - Zlatan Durakovic / DOC Rabe