Vaizdinė kalba yra mūsų kasdienio bendravimo dalis. Tai yra kalbėjimo būdas, kai viena idėja perduodama per kitą, o vartojami terminai turi ryšį su originalia idėja. Ši kalbos forma dar vadinama vaizdine prasme ir plačiai naudojama literatūros tekstuose, ypač poezijoje. Vaizdinė prasmė prieštarauja tiesioginei prasmei, kurioje žodžiai vartojami griežta jų reikšme.

Taigi tiesiogine prasme mes pasakytume „aš labai ištroškęs“, o perkeltine prasme pasakytume „aš mirštu iš troškulio“. Apskritai vaizdinė prasmė yra naudojama siekiant suteikti kalbai ypatingą išraiškingumą ir tuo pat metu tai būdas pasakyti ką nors su tam tikru intensyvumu ir originalumu. Jis taip pat naudojamas norint suteikti idėjos vaizdą.

Išraiška, kad vienas save riboja

Pagalvokime apie žmogų, kuris nori ką nors pasakyti, bet dėl ​​tam tikrų priežasčių nusprendžia sulaikyti. Tokiu atveju būtų sakoma, kad „jūs įkandote liežuvį“ (čia jūsų liežuvio įkandimo vaizdas prilygsta tylėjimui). Šio tipo kalboms nėra sunku kalbantiesiems kalbėti, nors jos gali sukelti painiavą tiems, kurie mokosi kalbos. Labai tikėtina, kad užsienietis, mažai mokantis ispanų kalbos, bus supainiotas su tokiais teiginiais kaip „badauti“, „ilgą kalbą turėti“ ar „juoktis“.

Skirtingi vaizdinio prasmės naudojimo būdai

Kalbant kalbai, tie, kurie dalyvauja pokalbyje, vaizdine prasme pabrėžia pranešimą arba išreiškia ironišką idėjos pojūtį. Įsivaizduokime, kad tarp kompanionų grupės yra tas, kuriam būdinga bloga nuotaika, ir šioje situacijoje yra kažkas, kuris tvirtina, kad „liūtas ruošiasi riaumoti“ (šiuo atveju nurodomas blogos nuotaikos asmuo).

Žurnalistinės informacijos kontekste atsiranda vaizdinę reikšmę turinčios išraiškos ir tokiu būdu pasiekiamas didesnis informatyvus poveikis („Madridas meta čempionatą per bortą“ arba „bėgikas tikslą pasiekė per dulkes“).

Literatūros srityje

Literatūroje labai dažnai naudojami stilistiniai ištekliai, kuriais siekiama pagražinti kalbą ir suteikti jai kitokią dimensiją nei įprasta. Tokiu būdu metaforomis, metonimais ir kitais šaltiniais galima žodžiams suteikti vaizdinę reikšmę (pvz., „Rašytojo kančia prieš tuščią puslapį“).

Poezijoje figūrinė prasmė įgyja sudėtingesnį matmenį, nes poetas žodžius sieja su idėjomis, kurios nėra įprastos kalbos.