Skraidantis užpakalis, taip pat vadinamas skraidančiu užpakaliu, yra išorinis konstrukcinis elementas, naudojamas pagal konstrukciją ir turintis pusės arkos formą, atsakingą už slėgio surinkimą skliauto pradžioje, perduodant jį į užpakalinę dalį ar atramą, kuri atsiras. atsirėmė į šoninio laivo sieną.

Skraidantis užpakalis yra būdingas gotikos architektūros elementas kartu su smaila arka ir briaunotu skliautu .

Kadangi tai yra išorinė išmetimo arka, ji paprastai būna pasvirusi, todėl šioje situacijoje ji laikoma ramia arka, jos pradžia yra skirtinga.

Tuo tarpu apatinė to paties paviršiaus dalis yra atraminė atrama, o viršutinė dalis dažniausiai veikia kaip šonkaulio skliautas; statmeną vainikuoja viršūnė (gotikinei architektūrai būdingas dekoratyvinis elementas, turintis kolonos formą ir viršuje piramidės arba kūgio formos figūrą).

Verta paminėti, kad skraidantį užpakalį visada galima pamatyti iš išorės.

Šis išorinis konstrukcinis elementas pirmą kartą buvo naudojamas XII amžiuje, paprašius pastatyti Paryžiaus Dievo Motinos katedros centrinę navą, geriau žinomą kaip Notre Dame, seniausią katedrą, vaizduojančią tik gotikinį stilių, su aiškiu misija sustiprinti kovinių galvučių skliautą.

Dėl minėtos skraidančios atramos konstrukcijos buvo galima perkelti slėgį nuo aukštų skliautų pradžios į užpakalines dalis išorėje ir taip atidaryti angas centrinės navos sienose. O smailioji arka sugebėjo padidinti pastato aukštį.

Skraidanti užpakalinė dalis pakeitė atramas, naudojamas romaninės architektūros prašymu, kad būtų išvengta šoninių skliauto stūmimų, nes, atlaisvinus sieną nuo užpakalinės užduoties, konstrukcijos galėtų būti aukštesnės ir atsirastų galimybė patekti į šviesą. pro vitražus.

Panašiai skraidantis užpakalis paprastai naudojamas lietaus vandeniui iš stogų nukreipti į išorę ; tradiciškai tokio tipo kanalizaciją galima puošti kokia nors groteskiška figūra, vadinama gargoyles.