Literatūrinės kūrybos pasaulyje aptinkame kitokio pobūdžio tekstus. Tarp kitų tekstų rūšių yra pasakojimų, pasakų, romanų, esė, legendų ar eilėraščių.

Pagrindinės poetinių tekstų ypatybės

Eilėraščio skaitymas suteikia daugybę galimybių. Taigi, poetinis tekstas paprastai turi unikalią savybę: jis išreiškia jausmus, kuriais siekiama judinti skaitytoją. Jo grafinė forma pateikiama eilutėse, kuriose yra tuščių tarpų. Kita vertus, žodžiai apima tam tikrą muzikalumą ir numanomą ritmo pojūtį.

Eilėraščio eilutės žinomos kaip eilėraščiai, o eilėraštį gali sudaryti sakinys arba atskiras žodis. Kartais stichijos sugrupuojamos ir, kai taip nutinka, formuojamos stancos ir pagal jas sudarančių stanzų skaičių jos yra klasifikuojamos vienaip ar kitaip. Šios rūšies tekstai turi specifinį rimą, taip pat ritmą, o tai reiškia, kad poetas groja garsu ir tuo pačiu žodžių prasme.

Rašydami kokį nors eilėraštį (pagalvokite apie sonetą ar kupletą), poetai naudoja išraiškingus išteklius, tokius kaip personifikacija, metafora, panašumai, antitezė, hiperbolė ir daugelis kitų.

Suprasti, kas yra poezija?

Poeziją galėtume apibrėžti kaip poeto ir skaitytojo dialogą per estetinį kalbos vartojimą. Poetiniame reiškinyje žodžiai vartojami ne jų šnekamąja ir kasdienine prasme, bet giliausia prasme. Skaitydami „diena sunaikinama mesti į jūrą“ esame prieš stichiją, pasakojančią mums ką nors kitaip nei įprasta (šį sakinį galima suprasti tik poetinio teksto rėmuose, nes už jo ribų jis prarastų prasmę).

Poezija nukrypsta nuo įprasto diskurso, nes ji siekia sukurti vaizdinį vaizdą, kuris paprastai yra kažko kito metafora. Tokiu būdu poetinės kalbos vartojimas keičia bendrinės kalbos taisykles.

Poezija perduoda informaciją trimis skirtingais lygmenimis:

1) pasako ką nors apie subjektą, poetą,

2) išreiškia ką nors apie pačią kalbą ir

3) perduoda unikalų poeto ir kalbos ryšį. Tuo pačiu metu skaitytojas užmezga intymų dialogą tarp eilėraščio žodžių ir savo paties individualumo.

Nuotraukos: „Fotolia“ - prieplauka / „Corradobaratta“