Brandos apibrėžimas

Brandinimas yra žinomas kaip procesas, kurio metu bet kuri gyva būtybė auga ir vystosi, kol pasiekia savo maksimalios pilnatvės tašką. Brandinimas yra procesas dėl to, kad jis neįvyksta nuo vieno momento prie kito, o atsiranda dėl tam tikrų faktų ir elementų sužadinimo. Kai kuriais atvejais brendimas gali trukti trumpai (pavyzdžiui, kai kuriuose vabzdžiuose), o kitose gyvose būtybėse tai gali trukti metus (pavyzdžiui, žmogų).

Galime pasakyti, kad visos gyvos būtybės išgyvena brendimo procesą, verčiantį palikti savo trapiausią ir pažeidžiamiausią stadiją, kad taptų visiškai išsivysčiusiomis ir visapusiškai išsivysčiusiomis būtybėmis, kurios gali apsiginti pačios ir palikti palikuonis, kad išlaikytų rūšį. Žmonių brendimas yra labai sudėtingas procesas, nes jis apima ne tik fizines ar biologines, bet ir socialines bei kultūrines sąvokas ir klausimus, kurie daro didelę įtaką tam, kaip individas formuoja savo asmenybę ir tapatumą .

Kai mes kalbame apie žmogaus brendimą, specialistai pažymėjo skirtingus etapus. Pirmoji iš jų yra vaikystė (taip pat šiandien suskirstyta į įvairias vaikystes), kurios metu vaikai yra bejėgiai, trapūs ir jiems išgyventi reikia suaugusiųjų pagalbos. Laikoma, kad vaikystė yra iki 10 metų, tuo metu berniukas ar mergaitė patenka į brendimo ir prieš paauglystės stadiją. Šiuo metu jie pradeda išsiugdyti tam tikrą autonomiją ir bando suabejoti aplinkiniu pasauliu. Paauglystė yra galbūt paskutinė brendimo dalis, ta, kurioje individas baigia formuoti savo tapatumą, interesus ir susiduria su baimėmis, neužtikrintumu ir pan. pagaliau įžengti į pilnametystę.

Tačiau ši klasifikacija etapais yra labai nelanksti ir šiandien žmonių visuomenė jiems pateikia daugybę variantų. Šia prasme yra visuomenės, kuriose vaikas tampa suaugusiu po 10 metų, ir kitose, kuriose jaunimas net ir po 25 metų demonstruoja nesubrendimo ir paauglystės bruožus. Tai reiškia esminius brandinimo idėjos pokyčius, todėl pačią sąvoką reikia atidžiai išanalizuoti kiekvienu atveju.

Susiję Straipsniai